1eva

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA

Šiaip aš nespiegiu, tad tai išrėkiau mintyse. Ir vis dėl to, kaskart man pagalvojus “Turiu šaunią šeimą” kas nors nutinka. Šįkart tai nutiko praėjus ~5 minutėms nuo tokios minties.

Mano jaunėlis broliukas sumąstė išgerti kakavos. Paėmė aukštą plastikinę “Kolbą”, mano geriausios draugės parvežtą lauktuvių iš Prancūzijos Asterikso ir Obelikso parko, subėrė ten kakavą ir… užsipylė verdančiu vandeniu. O, taip! Genialu, ar ne? “Kolba” susileido ir susitraukė, tapo mažesnė net už stiklinę.

- Sorry,- pasakė broliukas ir… viskas. O aš pati iš “kolbos” gėriau tik kartą (visai neseniai ją gavau).

Ir tokie atsitikimai - ne retenybė. Tai pražaidė žaidimo diską, tai kažką nuvertė, tai suvertė kambarį. Net namų darbus mėgsta užkrauti man. Aš linkusi padėti, bet, prašyčiau, kokia kaina?

Būtų miela, jei rytoj jis ateitų pas mane ir sakytų:

- Žiūrėk, žinau, kad vakar pasielgiau kvailokai… Labai atsiprašau. Tu mėgsti auskarus, tai susitaikymo proga nupirkau… taika?

Ir, dievaži, visai nesvarbu, jei tie auskarai kainuos 2 litus (būtent tokius jis nupirko per Kalėdas). Tiesiog… sorry? Net nepasivargino lietuviškai. O man širdį užgavo, kad ir kaip kvailai tai gali nuskambėti…

Rodyk draugams

Sveiki,

Senokai nerašiau, tačiau tai, ką šiandien išvydau mieste, privertė sugrįžti prie blog’o.

Ėjau iš parduotuvės (jeigu tiksliai, tai iš dviejų - mėsinės ir kepyklėlės). Kaip visad, turėjau praeiti pro keletą kioskų. Moteris, stovėjusi vieno iš jų tarpduryje, aiškino berniukui su dviračiu (spėju, jos sūnui), kaip užkaisti bulves. Nedaug išgirdau, o atmetus įprastus burnojimus (”Pats laikas išmokti”, “Tris stiklines, ne mažiau, girdi???”) ir vaiko išsisukinėjimus (”Aš moooku”, “Nu, aš moooku”) nieko doro neišgirdau. Daug labiau mane nustebino tai, ką išvydau po to. Po minutės ar dviejų mane aplenkė tas pats berniukas. Pervažiavo į kitą kelio pusę (neapsidairęs), paleido vairą iš rankų ir… griebėsi telefono.

Pats vairo paleidimas manęs nestebina. Aš taip pat mėgstu taip pasimaivyti :D Tačiau telefonas važiuojant dviračiu? Ar tas vaikas nepagalvojo, kad jam panirus į telefoninę CS versiją arba ėmus susirašinėti su kokia nors klasioke (pripažinkime, dabar vaikai subręsta anksti), jį nutrenks mašina? Ar jam nebaisu, kad koks nors chuliganas pavogs telefoną? Ir, svarbiausia, nejau jis neturi ką veikti?! Nežaisdamas telefonu namo grįžtu greičiau, tad greičiau ir bulves užkaistų…

Tas berniukas daugų daugiausia šeštokas. Tuo metu aš net telefono neturėjau (Taip, zyziau, jo. Dabar to netgi gailiuosi :D). Nejau dešimties-dvylikos metų vaikai negali gyventi be telefono?

Mano septynmetis pusbrolis taip pat turi telefoną. Pradinių klasių auklėtojos sūnui dėl žaidimų kompiuteriu (dabar jam maždaug ketveri, jei neklystu), sutriko psichika. Jam teko ne tik gerti raminančius ir migdančius vaistus, kad nesiblaškytų per miegus, bet ir lankytis pas psichologą. Ketverių metų vaikui! Galite tuo patikėti?

Tik pagalvokite, kas dėsis ateityje. Nejau pirksime telefonus kūdikiams? Nuo penkerių vartosime psichiką stimuliuojančius vaistus, nes kitaip blaškysimės per miegus, mums pakriks nervai ir pavažiuos stogas?

Žmonės, neleiskite būti užvaldomi technologijų. Čia mes diktuojame sąlygas, ne jos!

Rodyk draugams

Sveiki visi!

Kaip pastebėjote (ar išties pastebėjote?) buvau trumpam dingusi. Na gerai, netrumpam. Bet tiek klasėje, tiek per skype, tiek, kaip matau, bloge, mane ragino parašyti naują įrašą. Rašau :)

Nesmerkite, kad taip ilgai nerašiau. Tikiuosi, kad jūs mane suprasite - iš pradžių neturėjau laiko, o po to… prasidėjo visokios nesąmonės. Atrodo, artėjo geras laikas - gegužė persirito į antrą pusę, su mokslais sekėsi gerai, už langos - nuostabus pavasaris, kvepėte kvepėjo nuostabia vasara. Ir tada… kažkas turėjo amne nuleisti ant žemės.

Iš pradžių dingo mano katinas. Katinas, kurį aš be galo mylėjau… Bet dar didesnis šokas laukė ateityje.

Tai atsitiko penktadienį. Taip staiga… Pabudau šeštą ryto nujausdama kažką negero. Ironiška, bet mane purtė šaltis, nors diena turėjo būti karšta. Lovoje varčiausi nuo šono ant šono ligi pat septynių, kol galų gale nusprendžiau eiti į apačią. Virtuvėje mane pasitiko liūdni tėvai. Vien iš jų žvilgsnių, tiksliau, iš to jog jie stengėsi nežiūrėti man į akis, suvokiau kad kažkas išties negerai. Man prireikė pažvelgti pro langą. Ten, kur paprastai buvo pririštas mano baltas, žavus ir mielas šuniukas, gulėjo tik grandinė. Šuns, kuris su manimi praleido beveik keturiolika metų (tik šiek tiek mažiau nei visą mano gyvenimą) nebebuvo. Mirė nuo senatvės. Man buvo šokas… verkiau kokį pusvalandį, tada nusiraminau, nuėjau į mokyklą, vėl paverkiau, grįžau namo, vėl verkiau… maždaug taip praėjo penkios dienos.

Atėjo trečiadienis. Nereikėjo į mokyklą (egzaminai), tad ėjau pasidaryti kraujo ir hemoglobino tyrimų.

Ketvirtadienis. Rytą sugadino žinia iš ligoninės. Man mažakraujystė. Man? Žmogui, kuris neserga net sloga? Juokinga. Bet tai tiesa.

Penktadienis. Šeštadienis. Mamos gimtadienis. Man kažkas skambina. Moteris. Mes galime pasiimti šuniuką. Kurį laiką buvau sutrikusi. Tada prisiminiau. Praeitą šeštadienį, turguje, mes sustojome prie mano dėdės ūkininku, kuris tuo metu ten prekiavo. Pro ašaras papasakojau kas nutiko. Iš jo pirko viena moteris, ji pasakė kad jos draugės kalė atsivedė šuniukų. Pusiau spanielių. Visada norėjau spanielio… Taigi, per mamos gimtadienį mes pasiėmėme šuniuką. Jis buvo mielas, bet… ne toks mielas kaip Nosius.

Praėjo savaitė. Netgi truputį daugiau. Šiandien vėl nereikia į mokyklą, guliu hamake, pavėsinėje, ir keverzoju savo užrašų knygelėje. Nikis, šalia manęs graužia mano šlepetę. Graužia tiesiogine to žodžio prasme.

Dabar, kai prisimenu Nosių, man jau nebesinori verkti. Nikis dar neužėmė jo vietos, bet tą mažą neklaužadą labai myliu. Katino taip ir neturiu. O taip norisi ką nors priglausti prie savęs… Ką nors, kas būtų pūkuotas, murktų ir kam nereikėtų nuolatos kartoti “Fu”, kad paleistų batą ar šlepetę iš savo nasrų. Ir, žinoma, man vis dar mažakraujystė. Taip greitai to neištaisysi. Mama nori, kad valgyčiau barščius. Nekenčiu barščių. Fu…

Tikiuosi, kad greitai vėl parašysiu. Gyvenimas (daugiau ar mažiau) grįžta į normalias vėžes. Pamažu pakylu nuo žemės, bet kad pasiekčiau ankstesnį aukštį teks nemažai pavarkti.

Sėkmės jums visiems, branginkite tai, ką turite.

Ieva

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Neturiu ką rašyti. Turiu, bet visai nenoriu išdėti kai kuriuos savo pažįstamus į šuns dienas, skųstis dėl nutrūkusios gitaros stygos ar aiškinti kaip noriu atostogų.

Nusprendžiau apžvelgti tai, ką nuveikiau per šią žiemą. Ji buvo keista – permainų metas… Buvo dienų, kai jausdavausi tarsi žiurkėnas bėgiojantis rate. Buvo dienų, kai galėdavau šokinėti iš laimės, nors džiaugsmo priežasties nebuvo…

Taigi, ką nuveikiau:

y     Parašiau „DPP“

y     Patobulinau slidinėjimo paprastomis slidėmis įgūdžius

y     Gavau kalnines slides, išmokau jomis čiuožti bei daryti posūkius

y     Gavau snieglentę (vos prieš porą dienų), šiek tiek pramokau čiuožti. Tiesa, buvo labai daug kritimų. Snieglente smagu čiuožti dėl to, kad krenti, pasiriti, atsistoji ir vėl čiuoži :)

y     Dar kartą apsilankiau Lenkijoje

y     Buvau knygų mugėje, nusipirkau daug daug daug knygų :)

y     Mama uždraudė skaityti, tada vėl leido, tada vėl uždraudė, tada užmiršo :D

y     Antradienį pradėjau megzti šaliką. Čia bus pusiau žiemos, pusiau pavasario darbas :)

y     Įsitikinau, kad mano brolis buvo teisus ir jo auklėtoja nėra tokia jau gera nei kaip mokytoja, nei kaip auklėtoja (Aš to nesakiau)

y     Nupiešiau neblogą piešinį

y     Apmąsčiau savo gyvenimą. Suvokiau, kad nieko doro dar nenuveikiau…

y     Sugalvojau apie ką bus ketvirta knyga. (Pastebėjote, kad rašau trečią ir kol kas nežinau apie ką bus ji?)

y     Perkūriau vieną mėgstamiausių tėčio posakių „Nekrenti – nesimokai“. Dabar jis skamba taip: „Nekrenti – nesimokai, krenti – nieko nemoki“

y     Sugalvojau moto, kuris labai tinka mano broliui: „Sparnų neturiu, krentu į dugną“

y     Tapau skiltininke (toks skautų… e… lyg ir titulas – vadovauji nedidelei grupelei). Nežinau ar ja būsiu ilgai, nes viena septintokė baisiausiai supyko, kai jos neišrinko :) Teks perbalsuoti.

Viskas. Dieve, nejau tik tiek? O tikėjausi daug prirašyti…

Na, ką gi, iki.

P.S. Su pavasariu.

Rodyk draugams

Rodyk draugams